Apžvelgsiu rastą informaciją apie ekrano pavojus smegenų vystymuisi, turinio įtaką vaiko elgesiui ir edukacinių programų bei filmukų neefektyvumą - kas vyksta ir, svarbiausia, kodėl. Kalba eina apie vaikus iki dvejų metų.
Šiek tiek apie smegenis
Pirmiausia keletas esminių niuansų apie smegenis. Smegenys sudaryti iš dviejų tipų ląstelių. 90% jų duoda smegenims struktūrą ir padeda likusiai 10% neuronų teisingai apdoroti informaciją. Ką tik gimęs vaikas turi apie 100 milijardų neuronų. Smegenys vystosi tarp neuronų susidarant jungtims. Mama palietė vaiką - jungtis, vaikas pamatė šviesą - jungtis ir t.t. Vien per pirmąjį kūdikio mėnesį sukuriama apie 1000 trilijonų komunikacijos jungčių tarp neuronų, kurių dėka kūdikis mokosi suprasti pasaulį. Taip smegenys auga ir per pirmuosius dvejus metus vaiko smegenys pasiekia 75% suaugusiojo dydžio. Po to tas smegenų vystymasis sulėtėja, bet mergaitėms išlieka iki maždaug 20 metų, o berniukams dažnai ir ilgiau.Kaip smegenys auga, priklauso ir nuo to, kaip jie naudojami. Jei kažkoks patyrimas vienkartinis, tai laikui bėgant jungtis nunyksta. Todėl kūdikiams taip svarbi rutina - būtent nuolat kartojami veiksmai padeda jungtims tarp neuronų sustiprėti ir tokiu būdu kūdikis pradeda suvokti aplinką. Kitas smegenų vystymosi procesas, kuris vyksta labai sparčiai per pirmuosius dvejus gyvenimo metus (o vėliau paspartėja paauglystėje): mielinacija (čia nuo angliško myelination, galbūt yra ir geresnis lietuviškas atitikmuo, tik aš jo nežinau...) - esamų jungčių tarp neuronų pagreitinimas ir efektyvinimas. Tada smegenys "renka" bazinę informaciją ir tą patogu daryti greičiau, pavyzdžiui, kai pažindinamasi su kvapais, garsais, veidais, medžiagomis ir t.t.
Žodžiu, kokios jungtys tarp neuronų suformuojamos ir kokios išlieka, didžiąja dalimi priklauso nuo ankstyvųjų patyrimų. Taip pat, tos jungtys, kurios suformuojamos pirmaisiais metais suteikia tolesniam vystymuisi pamatus, tad jos, tikėtina, labai mažai keisis (juk nesinorėtų, kad, išmokęs reguliuoti kūno temperatūrą, vaikas tai pamirštų!).
Kaip žinia, kiekviena smegenų dalis yra atsakinga už kažkokias funkcijas. Pavyzdžiui, galinėje smegenų dalyje apdorojami matomi vaizdai. Šitoj daly neuronai susijungia labai greitai. Priekinėje dalyje yra taip vadinama darbinė atmintis, kurios pagalba gali kuriam laikui prisiminti perskaitytą citatą, įsidėmėti telefono numerį ir pan. Žmogui vystantis, jis pajėgus vienu metu turėti mintyse daugiau įvairios informacijos. Šioje smegenų dalyje neuronai susijungia daug vėliau, todėl kūdikiai ir maži vaikai nėra pajėgūs naudotis darbine atmintimi.
Ekrano įtaka
O dabar pagaliau apie
televizoriaus/ekrano įtaką. Ką bežiūrėtų vaikas, tai susidės iš tam tikrų
trumpų epizodų. Tarkim, meškutis atsikelia iš lovos, tada parodo, kaip
pievoj skraido bitutė, tada meškutis išeina į pievą, tada bitutė įgelia jam ir
taip toliau. Mes, suaugusieji, matom besitęsiantį procesą. Vaikas mato atskirus epizodus lyg kaskart būtų nauja
istorija (dėl darbinės atminties neveikimo). Tas ypač ryšku, kai televizijoje dar tarp tų epizodų įsiterpia kokia
nors reklama. Kuo daugiau laiko prie ekrano, tuo labiau vaiko smegenys
pripranta fokusuoti dėmesį labai trumpam. Kitaip tariant, apžvelgiamas objektas
ir dėmesys nukreipiamas prie kito, vietoj to, kad jį išlaikytų. Vėliau
mokykloje tokie vaikai būna išsiblaškę. Moksliniai tyrimai, siejantys ADHD (aktyvumo ir dėmesio sutrikimas) ir
televizoriaus žiūrėjimą dar nėra išsamūs ir priežastinis ryšys galutinai
neįrodytas, bet... ar verta rizikuoti?
Turinio įtaka
Atmintį galima skirstyti į išreikštinę ir neišreikštinę.
Išreikštinė būtų mūsų sąmoningi prisiminimai apie vieną ar kitą įvykį.
Neišreikštinė būtų kažkas, ką patyrėme, bet neturim aiškaus vaizdo apie tai
arba sąmoningai net nesuvokiam, kad tą patyrėm. Iki maždaug dvejų metų visi
patyrimai keliauja į neišreikštinę atmintį. Būtent todėl mes neturim tokių
ankstyvų prisiminimų. Vėliau po truputį vaikai mokosi perkelti savo patyrimus į
išreikštinę atmintį. Tai yra labai svarbus procesas, ypač, kai kalba eina apie
neigiamus patyrimus, nes gali daryti įtaką vaiko elgesiui net ir po labai daug
laiko.
Pavyzdys.
Mama vaikui: Ruoškis, važiuosim į plaukimo pamokas baseine.Tokių dviejų atminties tipų egzistavimas tėvams reiškia minimum du dalykus: pirma, būtina su vaiku kalbėtis ir kalbėti apie jo potyrius, kad jis suprastų, kas vyksta; antra, visada reikia turėti omeny, kad kiekvienas patyrimas kažkaip atsilieps, tad svarbu tuos patyrimus, pavyzdžiui, per ekraną matomą turinį (TV, filmukai, video ir t.t.), kontroliuoti.
Vaikas: Nenoriu.
M: Kodėl?
V: Nežinau.
M: Tai juk ten nieko baisaus, išmokys plaukti, galėsi vasarą ežere maudytis.
V: Nenoriu!!!
M: Tai pasakyk kodėl. Kažko bijai?
V: Na nenoriu ir tiek!
Kai kam gal atrodys, kad vaikas ožiuojasi ar šiaip išsidirbinėja, kad taip būna su tais vaikais ir tiek. Dar kiti gal tiesiog ištemps per prievartą. Tačiau labai galimas atvejis, kad vaikas tiesiog neišreikštinėje atmintyje saugo kažkokį su plaukimu/vandeniu/baseinu susijusį nemalonų prisiminimą, galbūt labai menką detalę, tačiau net tik tiek pajėgia iššaukti sunkiai suprantamą elgesį.
Kodėl tas patyrimas atsilieps? Todėl, kad mūsų supratimas apie mus supantį pasaulį nėra objektyvus tarsi video kameros įrašas. Mūsų supratimas yra derinys tarp to, ką mes matome, jaučiame, girdime ir t.t., ir tarp to, ką mūsų smegenys tikisi matyti, jausti, girdėti ir t.t. Ir tie lūkesčiai yra tiesiogiai susiję su tuo, kas į mūsų smegenis jau yra patekę. Maža to, tie išorinės įtakos suformuoti lūkesčiai sąlygoja mūsų, ir ypač vaikų, elgesį.
Dar vienas dalykas, kurį reiktų turėti omeny, jei leidžiate vaikui žiūrėti kažką: vaikai labai gerai moka imituoti. Iš tiesų, didele dalimi vaikai mokosi kopijuodami tai, ką mato. Ir jie imituoja ne tik iš karto, bet ir po daug laiko. Pavyzdžiui, pusantrų metų vaikas gali pakartoti veiksmą, kurį matė tik vieną kartą prieš keturis mėnesius! Kadangi vaikų supratimas apie pasaulį nėra toks platus, kaip suaugusiojo žmogaus, tas imitavimas po laiko gali pridaryti bėdų.
Edukacinių produktų įtaka
Moksliniai tyrimai, vertinantys edukacinių programėlių, filmukų, žaidimukų ir pan. įtaką vaikų tobulėjimui, neturi vieningos nuomonės. Todėl vienareikšmiškai teigti, kad šitie dalykai beprasmiai, negalima. Vis tik tendencija tokia, kad labai jaunam amžiuj pozityvaus poveikio įrodymai kvestionuotini, o nuo maždaug 5 metų saikingai vartojant interaktyvaus pobūdžio media neigiamo poveikio nerasta.Grįžtant prie vaikų iki dvejų metukų. Kelių tyrimų rezultatai:
- vaikiškus edukacinius DVD žiūrėję 17-24 mėnesių amžiaus vaikai suprato vidutiniškai 6-8 žodžiais mažiau nei nežiūrėję
- 9 mėnesių kūdikiai mokosi tik iš gyvų garsų, o ne iš įrašų
- mokymasis iš realaus gyvenimo kartu su kitu žmogumi, kai abiejų akys žiūri į tą patį objektą, padeda smegenims "geriau" apdoroti informaciją
- spėjama, kad jungtinis suaugusiojo ir vaiko dėmesys į aptariamą objektą skatina vaiką skirti tam objektui daugiau dėmesio taip pagerinant mokymąsi
- suaugusieji ir vyresni vaikai iš video perima daugiau, nes jie jau supranta, kokie objektai rodomi ir net nejausdami gali perprasti papildomus juntamuosius aspektus (pvz., koks jausmas, kai lietus lyja ant galvos); maži vaikai to padaryti negali
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą